Pagrindinis pilkojo ketaus liejinių projektavimo principas yra vengti staigių skerspjūvio -storio- pokyčių, ypač per plonų arba storų dalių. Paprastai minimalus sienelės storis priklauso nuo liejimo proceso ir konstrukcijos sudėtingumo; Nors maži, paprasti liejiniai gali turėti plonesnes sieneles, storis paprastai neturėtų nukristi žemiau 3–5 mm, kad būtų išvengta defektų, pvz., netinkamo paleidimo ar šalto uždarymo.
Įprastų mechaninių komponentų sienelių storis yra nuo 6 mm iki 30 mm. Šiame diapazone išlydytos geležies sklandumas užtikrina visišką formos užpildymą, o kietėjimo procesas išlieka santykinai stabilus, sumažinant didelio susitraukimo poringumo ar įtrūkimo riziką. Konstrukciniai komponentai, kuriems taikomos didesnės apkrovos, paprastai yra storinami, kad būtų užtikrintas tinkamas standumas ir stiprumas.
Svarbu pažymėti, kad pilkoji geležis yra jautri sienelių storio svyravimams; netolygus storis gali lemti nenuoseklų aušinimo greitį, dėl kurio gali atsirasti mikrostruktūrų ne{0}}tolygumas arba vidinių įtempių koncentracija. Todėl konstrukcijose turėtų būti laipsniški sienelės storio perėjimai,-kad būtų išvengta staigaus padidėjimo ar sumažėjimo-dažnai naudojant filė, siekiant pagerinti įtempių pasiskirstymą ir pelėsių{4}}užpildymo savybes.
Didelių pilkojo ketaus liejinių, tokių kaip staklių lovos ar korpusai, vietinis sienelių storis gali siekti 40 mm ar daugiau; tačiau tai turi būti subalansuota su atitinkamais briaunomis ir vidinių ertmių dizainu, kad būtų sumažintas svoris ir išlaikomas bendras standumas. Praktiškai specifinis sienelės storis nustatomas atsižvelgiant į liejimo procesą, aušinimo sąlygas ir vėlesniam apdirbimui reikalingą leistiną kiekį.